Greitai bėga laikas. To nepatyrusiems sunku patikėti, kad prieš žmones, taikius, dainuojančius, giedančius, buvo panaudota brutali jėga, ginklai.
Sitkūnus saugojo ir babtiškiai. Tegu jų prisiminimai įkvepia troškimą gyventi ir dirbti, mylėti ir svajoti, kurti ir statyti…

„… Sitkūnuose buvome vieni iš pirmųjų. Visi ruošėmės sutikti „svečius“: statėme barikadas, ypač stengėmės apsaugoti langus ir duris, Radijo stotis žinias apie įvykius Vilniuje pasauliui perdavė rusų, lenkų, anglų ir vokiečių kalbomis. Tekstą į vokiečių kalbą padėjo versti ir mano tėtis…
Naktis buvo klaiki. Stovi visiškoje tamsoje tarp aukštų tujų, vieta nežinoma, atrodo, girios vidurys ir lauki kažko baisaus.
Staiga kažkas pranešė, kad tankai važiuoja. Užkaukė sirena. Visi glaudžiu žiedu apsupom pastatą, susikibom rankomis.. Tėtis mane mėgina stumti už nugaros. O laikas slenka lėtai. Kažkas neiškentė ir uždainavo. Su daina vis drąsiau…“
Tomas Stonys

„…Kazys išvažiavo su kitais kaimo vyrais saugoti Sitkūnų. Likau su miegančiais vaikais. Buvo labai baisu. Meldžiausi. Paskui nevalingai puoliau šveisti virtuvę. Paskambinau Vidai Sabaliauskienei, pasakiau, kad tai labai padeda. Tą naktį keliais apėjome visus namų kampus juos blizgindamos…
Paryčiais pagalvojau, kad reikia ko nors šilto Sitkūnų saugotojams. Prišutinau katilą bulvių su lupynom ir ištroškinau puodą raugintų kopūstų. Atvažiavęs Kazys su draugu nuvežė maistą Radijo stoties saugotojams. Sakė, visus labai pradžiugino karštos bulvės: sušalę žmonės šildėsi rankas, o paskui pasisotino…“
Irena Straukienė

„… Statybinėmis plokštėmis užtvertas visas pastatas. Kad prie pastato neprieitų priešas, buvo suvaryta žemės ūkio technika, aptverta spygliuota viela, suverstas gelžbetonis… Tą naktį buvo atvažiavęs monsinjoras Svarinskas, palaimino visus budėtojus…
Tą naktį buvo kraupu. Žmogus prie žmogaus – susispietusi minia, o visur aukštos elektros įtampos, kurios labai pavojingos. Gerai kad pasisekė.“
Jonas Stanionis (1939 ­- 2015)

Iš kažkur atklydo žodžiai:
­- Padėkit mums. – kelia įmigusią žemę paskutinė laisva radijo stotis.
Sirenų gausmas plėšo juodą naktį:
-­ Pasauli, grąžinki Lietuvai saulę!
O tujos ruošiasi žvakę kažkam uždegti…

…Sirenos blaškosi, gaudo kraupią atklydėlę…
­- Titai, prašau, neišeik, dar palauki!
Aš saugau paskutinę radijo stotį Tėvynėje!
…O tujos smilkalais kvepia…
…Širdis daužo pavojaus varpą, Eglės gedulo marškas vėdina…
– Mirtie, pastovėk už pečių, dar palauki, Vaidotas gina paskutinę radijo stotį tėvynėje…
Aleksandra Ignatavičienė